Kiekvieną sausį internetas prisipildo tų pačių straipsnių: „štai kada reikia pirkti bilietus, jei nori sutaupyti“. Analitikai su rimtais veidais rodo grafikus, kuriuose septynerių metų duomenys neva atskleidžia šventą tiesą – antradienis, 47 dienos prieš skrydį, žiemos vidurys. Skamba įtikinamai. Bet kai pradedi kapstytis giliau, ta „tiesa“ pradeda trupėti kaip senas biskvitas.
Iš kur tie skaičiai apskritai atsiranda
Didžioji dalis „septynerių metų tendencijų“ kilę iš kelių didelių bilietų paieškos platformų, kurios patogiai pamiršta paminėti, kad jų duomenys – tai jų pačių paieškų istorija, o ne visos rinkos vaizdas. Jos mato tik tai, ką žmonės ieškojo per jų sistemą, ir tai automatiškai iškreipia visą vaizdą. Jei žmonės, ieškantys pigių kelionių sausį, dažniau naudojasi būtent ta platforma nei, tarkim, tiesiogiai perkantys iš oro linijų svetainių, gaunamas ne rinkos vaizdas, o vienos įmonės vartotojų elgsenos nuotrauka.
Prie to prisideda ir tai, kad kainodaros algoritmai keičiasi kur kas dažniau nei septynerių metų analizės periodas. Tai, kas veikė 2018-aisiais, 2023-aisiais jau gali būti visai kitokia sistema, nes oro linijos aktyviai naudoja dinaminę kainodarą, kuri reaguoja į paieškų kiekį realiu laiku, o ne į kalendorinę datą. Kitaip tariant, jei tūkstantis žmonių vienu metu ieškos bilietų antradienį, būtent tas antradienis nustos būti pigus – statistika pati save griauna.
Vidurkiai slepia daugiau, nei rodo
Kai analitikai skelbia, kad „vidutiniškai“ geriausia pirkti prieš 47 dienas, jie tyliai nutyli, kad tas skaičius yra vidurkis iš tūkstančių skirtingų maršrutų, sezonų ir aplinkybių. Skrydis į Barseloną vasarį ir skrydis į Tenerifę per Kalėdas turi visiškai skirtingą kainų logiką, bet suplakti į vieną bendrą grafiką, jie sukuria iliuziją, kad egzistuoja universalus receptas. Realybėje tokio recepto nėra – yra tik statistinis vidurkis, kuris konkrečiam žmogui, planuojančiam konkrečią kelionę, tinka maždaug tiek pat, kiek horoskopas.
Įdomiausia, kad dauguma tyrimų vengia parodyti pasiskirstymo diapazoną. Vidurkis 47 dienos gali reikšti, kad pusė atvejų geriausia pirkti prieš 10 dienų, o kita pusė – prieš 90. Vidurkis tokiu atveju yra skaičius, kuris neatspindi realybės beveik niekur, bet gražiai atrodo grafike.
Kas iš to naudos gauna
Verta paklausti, kam apskritai naudinga, kad žmonės tikėtų vienu „geriausiu laiku“. Kelionių platformoms – akivaizdžiai, nes tai skatina žmones dažniau tikrinti kainas, dažniau grįžti į svetainę, dažniau paspausti „pirkti dabar, kol nepabrango“. Panika dėl praleisto momento yra puikus pardavimų variklis, o septynerių metų statistika suteikia jai mokslinį apvalkalą.
Be to, dalis tų duomenų analizių yra tiesiog rinkodaros medžiaga, apipavidalinta kaip nešališkas tyrimas. Kai straipsnio autorius yra pati kelionių platforma arba jos partneris, sunku patikėti, kad išvados bus nepalankios būtent tai platformai.
Kai statistika susitinka su gyvenimu
Realybėje kainos priklauso nuo kur kas daugiau veiksnių, nei bet kokia septynerių metų diagrama gali parodyti – degalų kainos, konkurencija tarp oro linijų konkrečiu maršrutu, sezoniniai įvykiai, net valiutos svyravimai. Bandyti tai suvesti į vieną „geriausią savaitės dieną“ yra maždaug taip pat protinga, kaip bandyti nuspėti orus visai vasarai remiantis vienos savaitės termometro rodmenimis.
Tad ką daryti su tuo grafiku, kurį visi cituoja
Galbūt tikroji nauda iš tų septynerių metų duomenų yra ne konkreti diena ar valanda, o bendras principas – kainos svyruoja, ir tas svyravimas nėra visiškai atsitiktinis, bet ir nėra toks nuspėjamas, kaip norėtų parduoti tie, kurie tuos grafikus piešia. Vietoj to, kad tikėtum antradienio magija, verčiau stebėk konkretų maršrutą ilgesnį laiką, nustatyk kainų įspėjimus keliose skirtingose platformose ir pasitikėk savo pačių sukauptais duomenimis, o ne svetimu vidurkiu. Statistika čia gera tik tam, kad primintų – rinka juda, o ne tam, kad pasakytų, kada tiksliai spausti mygtuką „pirkti“.



