Kartą vienas statistikos dėstytojas man pasakė: skaičiai nemeluoja, bet žmonės, kurie juos skaito, dažnai save apgauna. Ir kuo ilgiau stebiu, kaip spaudoje, socialiniuose tinkluose ar net kavos pertraukų pokalbiuose interpretuojami oficialūs duomenys, tuo labiau įsitikinu, kad ši frazė – ne vien gražus posakis. Tai diagnozė.
Statistikos departamentas, Eurostatas ar Lietuvos bankas kiekvieną mėnesį išleidžia lenteles, kurios turėtų padėti suprasti, kur esame kaip visuomenė. Tačiau tarp skaičiaus lentelėje ir antraštės portale kartais įvyksta keista transformacija – lyg žaidimas „sugedęs telefonas“, tik su decimalinėmis trupmenomis.
Pirmoji klaida: procentinis punktas nėra procentas
Jei nedarbas pakilo nuo 6 iki 8 procentų, tai nereiškia, kad nedarbas „padidėjo 2 procentais“. Jis padidėjo dviem procentiniais punktais, o tai santykinai yra beveik trečdaliu daugiau. Skamba kaip smulkmena, bet būtent iš tokių smulkmenų susideda antraštės, kurios arba sukelia paniką, arba nuvertina realią problemą.
Antroji: koreliacija apsimeta priežastimi
Ledų pardavimai vasarą kyla lygiagrečiai su skendimų skaičiumi. Ar ledai skandina žmones? Žinoma, ne – tiesiog karštis skatina ir vieną, ir kitą. Panašiai su ekonominiais rodikliais: jei atlyginimai ir infliacija kyla tuo pačiu metu, nebūtinai vienas kitą sukėlė tiesiogiai. Reikia žvilgsnio giliau, o ne pirmo grafiko, kuris sutampa su norima naratyvo linija.
Trečioji: mažos imties didieji pareiškimai
Apklausa su 400 respondentų negali tvirtai teigti, kad „68 proc. lietuvių mano taip ir taip“, jei paklaidos intervalas siekia kelis procentinius punktus į abi puses. Kai skirtumas tarp dviejų atsakymų mažesnis už paklaidą, tai jau ne skirtumas – tai statistinis triukšmas, kurį žurnalistai mielai paverčia sensacija.
Ketvirtoji: sezoniškumo ignoravimas
Gruodį prekybos apyvarta visada šokteli – Kalėdos juk. Lyginti gruodžio duomenis su lapkričio ir sušukti apie „ekonomikos pakilimą“ yra maždaug taip pat protinga, kaip stebėtis, kad naktį tamsiau nei dieną. Sezoniškai koreguoti duomenys egzistuoja būtent tam, kad išvengtume tokių nesusipratimų, tačiau jie retai patenka į antraštes – neįdomu.
Penktoji: vidurkio magija ir mediana, kurią pamiršome
Kai vienas kaimo gyventojas turi milijoną, o likę devyni – nulį, vidutiniškai kiekvienas iš jų „turi“ šimtą tūkstančių. Absurdiška, bet būtent taip dažnai skaičiuojamas vidutinis atlyginimas šalyje, palyginti su tuo, ką realiai gauna dauguma žmonių. Mediana – tas skaičius, kuris perskiria populiaciją per pusę – dažnai atskleidžia kur kas blaiviau atrodantį vaizdą, tačiau vidurkis skamba gražiau spaudos pranešime.
Šeštoji: bazinio efekto pamiršimas
Jei pernai kažko buvo labai mažai, šiemet net nedidelis pagerėjimas atrodo kaip proveržis procentine išraiška. Ir atvirkščiai – po rekordinių metų kitas rezultatas visada atrodys nublankęs, nors iš tikrųjų viskas tvarkoje. Skaičiuoti pokytį be konteksto, kas buvo praeitais metais, – tas pats, kas vertinti bėgiko greitį nežinant, ar jis bėgo į kalną, ar nuo jo.
Septintoji: metodikos pakeitimai, apie kuriuos niekas neparašo
Kartais duomenų šuolis atsiranda ne todėl, kad pasikeitė realybė, o todėl, kad pasikeitė skaičiavimo metodika – kitas imties dydis, nauja klasifikacija, atnaujinta bazė. Tokie techniniai pastabų puslapiai retai patenka į viešą diskusiją, nors būtent juose slypi atsakymas, kodėl staiga viskas atrodo kitaip.
Ką su visu tuo daryti – arba kaip nesitapti savo pačių apgaulės auka
Tiesą sakant, nereikia tapti statistiku, kad skaitytum sąmoningiau. Užtenka kelių įpročių: pažiūrėti į metodikos aprašą, paklausti, koks imties dydis, patikrinti, ar lyginami tie patys laikotarpiai, ir – svarbiausia – neskubėti su išvadomis, kai antraštė skamba per gerai ar per baisiai, kad būtų tiesa.
Skaičiai patys savaime nešmeikštauja ir nesigiria. Jie tiesiog yra – neutralūs, sausi, kartais net nuobodūs. Istoriją apie juos sukuriame mes, ir ta istorija priklauso nuo to, kiek atidžiai sutinkame skaičius pažvelgti į akis, o ne vien perskaityti antraštę ir eiti toliau. Kitas kartas, kai matysite grafiką su strėle aukštyn ar žemyn, verta stabtelėti sekundei – ir paklausti savęs, kas iš tikrųjų slypi po ta linija.
