Kodėl vaikų sveikatos skaičiai kartais meluoja, o kartais – šaukia pagalbos
Kai prieš kelis metus Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė, kad vaikų sergamumas Lietuvoje didėja, daugelis tėvų susiraukė – juk vaikų ligoninėse eilės trumpėja, o mokyklose ligonių vis mažiau. Paradoksas? Ne visai. Tiesiog epidemiologiniai duomenys – tai ne vien sausas skaičių rinkinys, o sudėtingas galvosūkis, kurį reikia mokėti perskaityti.
Lietuvoje vaikų sveikatos statistika renkami iš kelių šaltinių: pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigų, ligoninių, profilaktinių patikrinimų duomenų bazių ir įvairių registrų. Problema ta, kad šie duomenys ne visada atspindi tikrąją situaciją. Pavyzdžiui, jei šeimos gydytojai pradeda aktyviau diagnozuoti tam tikras ligas ar būkles, statistikoje tai atrodo kaip sergamumo augimas, nors iš tikrųjų tiesiog geriau atpažįstamos anksčiau nepastebėtos problemos.
Ką slepia diagnozių kodai ir registracijos knygos
Epidemiologinė statistika Lietuvoje remiasi Tarptautine ligų klasifikacija (TLK-10), kur kiekviena liga ar būklė turi savo kodą. Teoriškai tai turėtų užtikrinti tikslumą, bet praktikoje dažnai susidaro keistos situacijos. Vienas gydytojas alergijos simptomus užkoduoja kaip „J30.4 – alerginį rinitą”, kitas – kaip „R06.7 – čiaudulį”, o trečias išvis neregistruoja, jei simptomas nesunkus.
Dar įdomiau su psichikos sveikata. Lietuvoje oficialiai registruotų vaikų su depresija ar nerimo sutrikimais skaičius gerokai mažesnis nei Vakarų Europoje. Ar tai reiškia, kad mūsų vaikai psichiškai sveikesni? Deja, ne. Tiesiog daugelis tėvų vis dar bijo kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, o kai kurie gydytojai vengia „klijuoti etiketes” vaikams. Rezultatas – statistika nerodo tikrosios situacijos.
Vakcinacijos duomenys: kur tiesa, o kur tik popierius
Vakcinacijos rodikliai – viena iš sričių, kur Lietuva atrodo gana gerai. Oficiali statistika rodo, kad apie 95 procentai vaikų yra paskiepyti pagal nacionalinį kalendorių. Tačiau kai kurie epidemiologai įspėja: šie skaičiai gali būti šiek tiek „pagražinti”.
Problema slypi sistemoje. Kartais vaikai paskiepijami, bet duomenys neįvedami į elektroninę sistemą laiku. Kartais, atvirkščiai – įvedami duomenys apie skiepus, kurie faktiškai atidėti dėl medicininių priežasčių. Dar sudėtingiau su vaikais, kurių šeimos dažnai keičia gyvenamąją vietą ar gydytojus – jų vakcinacijos istorija kartais „pasimeta” tarp įstaigų.
Realybė tokia: tikslus paskiepytų vaikų skaičius gali skirtis nuo oficialaus 2-3 procentiniais punktais. Gali atrodyti nedaug, bet kalbant apie bandinio imunitetą, tai gali būti kritinis skirtumas, ypač tokių užkrečiamų ligų kaip tymai ar kokliušas atveju.
Lėtinės ligos: kodėl astma „auga”, o cukrinis diabetas „stabilizuojasi”
Pažvelgus į pastarųjų dešimtmečių statistiką, matyti aiškus astma sergančių vaikų skaičiaus augimas. Prieš 20 metų Lietuvoje astma buvo diagnozuota maždaug 3 procentams vaikų, dabar – jau 7-8 procentams. Ar tai tikrai reiškia epidemiją?
Iš dalies – taip. Aplinkos tarša, gyvenimo būdo pokyčiai, mažesnis kontaktas su gamta ir mikroorganizmais tikrai prisideda prie alerginių ligų augimo. Bet ne mažiau svarbu tai, kad šiandien gydytojai tiesiog geriau atpažįsta astmą. Anksčiau vaikas, kuris dažnai kosėdavo ir švokšdavo, būdavo gydomas nuo „lėtinio bronchito” ar „dažnų peršalimų”. Dabar tas pats vaikas gauna tikslią astmos diagnozę ir tinkamą gydymą.
Su cukriniu diabetu situacija kitokia. I tipo cukrinio diabeto atvejų skaičius Lietuvoje išlieka gana stabilus – apie 20-25 nauji atvejai 100 tūkstančių vaikų per metus. Čia statistika greičiausiai atspindi realybę tiksliai, nes šios ligos neįmanoma nepastebi ar „neužregistruoti” – simptomai per daug ryškūs, o diagnozė paprastai nustatoma ligoninėje.
Nutukimas ir metabolinės problemos: statistika, kuri gąsdina
Viena iš labiausiai neramią keliančių tendencijų – vaikų nutukimo statistika. Pagal oficialius duomenis, Lietuvoje antsvoris ar nutukimas yra maždaug 15-18 procentų vaikų. Tačiau kai kurie nepriklausomi tyrimai rodo dar liūdnesnius skaičius – iki 25 procentų.
Kodėl toks neatitikimas? Pirma, ne visi vaikai reguliariai lankosi pas gydytojus, todėl jų svoris nefiksuojamas. Antra, skirtingose įstaigose naudojami skirtingi nutukimo vertinimo kriterijai. Trečia – ir tai gal svarbiausia – nutukimas dažnai neužkoduojamas kaip atskira diagnozė, jei vaikas kreipiasi dėl kitos problemos.
Dar sudėtingiau su metaboliniu sindromu ir insulino rezistencija. Šios būklės vaikams Lietuvoje diagnozuojamos retai, nors specialistai įspėja, kad problema gerokai platesnė nei rodo statistika. Daugelis šeimos gydytojų tiesiog neturi galimybių ar laiko atlikti reikiamus tyrimus – reikia ne tik pasverti vaiką, bet ir ištirti kraują, įvertinti kelis rodiklius.
Traumos ir nelaimingi atsitikimai: ką slepia skubiosios pagalbos duomenys
Vaikų traumų statistika Lietuvoje rodo mažėjančią tendenciją – per pastaruosius 10 metų sunkių traumų sumažėjo maždaug 30 procentų. Puiku, ar ne? Bet pasižiūrėjus giliau, vaizdas tampa sudėtingesnis.
Tiesa ta, kad sunkių traumų – kaukolės lūžių, vidaus organų sužalojimų – tikrai sumažėjo. Čia didelį vaidmenį suvaidino geresnė vaikų priežiūra, saugesnės žaidimų aikštelės, automobilių saugos diržai ir kėdutės. Bet lengvesnių traumų – įsipjovimų, išsinardinimų, sumušimų – statistika ne visada patikima.
Problema ta, kad ne visos lengvos traumos registruojamos. Jei mama su vaiku atvažiuoja į skubią pagalbą dėl įsipjovusio piršto, o gydytojas tik užklijuoja pleistrą ir paleidžia namo – šis atvejis gali būti užregistruotas, o gali ir ne, priklausomai nuo įstaigos tvarkos ir gydytojo kruopštumo. Todėl tikrasis lengvų traumų skaičius gali būti 20-30 procentų didesnis nei rodo oficiali statistika.
Psichikos sveikata: didžiausia statistikos „juodoji skylė”
Jei yra viena sritis, kur Lietuvos vaikų sveikatos statistika labiausiai nutolusi nuo realybės – tai psichikos sveikata. Oficialūs duomenys rodo, kad psichikos sutrikimų turi apie 5-7 procentai vaikų. Bet tarptautiniai tyrimai rodo, kad realus skaičius turėtų būti 15-20 procentų.
Kodėl toks milžiniškas atotrūkis? Priežasčių keletas. Pirma, stigma – daugelis tėvų vis dar mano, kad kreiptis į psichologą ar psichiatrą reiškia pripažinti, jog su jų vaiku „kažkas ne taip”. Antra, nepakankamas specialistų skaičius – net norint gauti konsultaciją, reikia laukti kelis mėnesius. Trečia, diagnozavimo sunkumai – daugelis psichikos sutrikimų vaikystėje pasireiškia neaiškiais simptomais, kurie gali būti palaikyti tiesiog „sunkiu charakteriu” ar „pereinamuoju amžiumi”.
Ypač blogai atsispindi statistikoje nerimo sutrikimai, lengvos ir vidutinės depresijos, elgesio problemos. Dažnai šie vaikai apskritai nepatenka į sveikatos priežiūros sistemą – jų problemos sprendžiamos (ar nesprendžiamos) šeimoje, mokykloje, socialinių tarnybų.
Kaip skaityti tarp statistikos eilučių ir ką daryti su šia informacija
Supratę, kad epidemiologinė statistika – tai tik vienas realybės atspindys, o ne pati realybė, galime išmokti ją naudoti protingai. Tėvams svarbu suprasti: jei jūsų vaikas turi kokią nors sveikatos problemą, tai, kad ji „reta pagal statistiką”, nereiškia, kad ji nereali ar nereikšminga. Atvirkščiai – galbūt ji tiesiog nepakankamai diagnozuojama.
Sveikatos politikos formuotojams svarbu žiūrėti ne tik į oficialius skaičius, bet ir į tai, kas už jų slypi. Jei sergamumo tam tikra liga statistika auga – gal tai ne epidemija, o gerėjantis diagnozavimas? Jei, atvirkščiai, skaičiai stabilūs, kai tarptautiniai tyrimai rodo augimą – gal mūsų sistema kažko „nemato”?
Gydytojams ir kitiems specialistams svarbu kruopščiai registruoti duomenis. Taip, tai užima laiko, bet tik turėdami tikslią statistiką galime planuoti prevenciją, skirti išteklius, vertinti intervencijų efektyvumą.
Praktiškai kiekvienam iš mūsų tai reiškia: būkite savo vaikų sveikatos advokatai. Jei pastebite problemą – kreipkitės į specialistus, net jei aplinkui visi sako, kad „viskas gerai”. Jei gydytojas atmeta jūsų nuogąstavimus remdamasis tuo, kad „tai reta” – ieškokite kitos nuomonės. Statistika gali būti naudinga priemonė, bet ji neturi tapti kliūtimi individualiam požiūriui į kiekvieno vaiko sveikatą.
Galiausiai, verta prisiminti, kad už kiekvieno skaičiaus slypi konkretus vaikas su savo istorija. Epidemiologija padeda matyti bendrus vaizdus, tendencijas, rizikos veiksnius. Bet ji niekada nepakeis atidaus, rūpestingo požiūrio į kiekvieną atskirą mažąjį pacientą. Ir gal būt tai – svarbiausia pamoka, kurią galime išmokti iš vaikų sveikatos statistikos labirinto.
